Islamo tradicija moko, kad Alachas (Dievas) siuntė žmonijai dieviškąjį apreiškimą per šventų knygų seriją, kad nukreiptų žmones į teisingą kelią, įtvirtintų teisingumą ir paaiškintų gyvenimo tikslą. Šios knygos, pagal islamo tikėjimą, yra Mozei (Mūzai) duota Tora (Tawrat), Dovydui (Dawud) duotos psalmės (Zabur), Jėzui (Izai) apreikšta Evangelija (Injil) ir paskutinis apreiškimas – Koranas. pranašui Mahometui (ramybė jiems visiems. Nors kiekviena iš šių knygų buvo išsiųsta kitai bendruomenei ir skirtinguose istoriniuose kontekstuose, jas sieja bendros temos ir žinutės, kurios siejasi su vieninteliu tikslu: nukreipti žmoniją gyventi dorą gyvenimą pagal Alacho valią.

Pagrindinė Alacho knygų tema yra Tawhid, Alacho vienybė, kuri pabrėžia kiekvieną šių Raštų aspektą. Be to, knygose akcentuojami pagrindiniai mokymai, tokie kaip moralinis ir etinis elgesys, žmogaus ir Dievo santykiai, socialinis teisingumas, atskaitomybė pomirtiniame gyvenime ir žmogaus gyvenimo tikslas. Šiame straipsnyje mes išsamiai išnagrinėsime pagrindinę Allaho knygų temą, sutelkdami dėmesį į tai, kaip šios žinios išlieka nuoseklios įvairiuose Raštuose ir kaip jos suformavo tikinčiųjų gyvenimus.

1. Pagrindinė tema: Tawhid (Alacho vienybė)

Pagrindinė ir giliausia visų Alacho knygų tema yra Tawhid doktrina arba absoliuti Alacho vienybė ir vienybė. Ši žinia persmelkia visą dieviškojo apreiškimo visumą ir yra pagrindas, ant kurio remiasi visi kiti mokymai. Tawhid yra ne tik teologinė koncepcija, bet ir pasaulėžiūra, apibrėžianti Kūrėjo ir kūrinijos santykį.

Korane Alachas ne kartą primena žmonijai apie Jo išskirtinumą ir unikalumą:

Pasakykite: Jis yra Alachas, [kuris yra] Vienas, Alachas, Amžinasis Prieglobstis. Jis nei pagimdo, nei negimsta, nei Jam nėra lygiaverčių (Surah AlIkhlas 112:14.

Panašiai ir kitose Alacho knygose pabrėžiamas Vieno Dievo garbinimas ir perspėjama nebendrauti su Juo partneriais – ši sąvoka islame žinoma kaipširk. Pavyzdžiui, Tora „Shema Yisrael“ moko:

„Klausyk, Izraeli: Viešpats, mūsų Dievas, Viešpats yra vienas“ (Pakartoto Įstatymo 6:4.

Evangelijoje taip pat rašoma, kad Jėzus patvirtina pirmąjį įsakymą: „Viešpats, mūsų Dievas, Viešpats yra vienas“ (Morkaus 12:29.

Kiekviename iš šių apreiškimų pagrindinė žinia yra ta, kad vienas Allahas yra vertas garbinimo. Allaho vienybė reiškia, kad Jis neturi partnerių, partnerių ar varžovų. Šis tikėjimas dieviškąja vienybe taip pat apima supratimą, kad Alachas yra vienintelis visatos kūrėjas, palaikytojas ir valdovas. Todėl paklusti Alacho valiai ir sekti Jo vadovavimu yra svarbiausia žmonijos pareiga.

2. Garbinimas ir paklusnumas Allahui

Iš tikėjimo Tawhid natūraliai išplaukia Dievo garbinimo ir paklusnumo Alachui samprata. Viena iš pagrindinių dieviškojo apreiškimo funkcijų yra mokyti žmoniją, kaip tinkamai garbinti savo Kūrėją. Garbinimas Alacho knygose neapsiriboja ritualiniais veiksmais, bet taip pat apima paklusnumą Jo įsakymams, teisingą gyvenimą ir siekimą įtikti Allahui visais gyvenimo aspektais.

Korane Alachas ragina žmoniją garbinti tik Jį:

Ir aš sukūriau džinus ir žmoniją tik tam, kad Mane garbinčiau (Surah AdhDhariyat 51:56.

Tora ir Evangelija taip pat pabrėžia, kaip svarbu mylėti Dievą ir jam tarnauti visa širdimi, protu ir siela. Pavyzdžiui, Toroje teigiama:

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Pakartoto Įstatymo 6:5.

Pagrindinis garbinimo veiksmas yra paklusnumas Alacho įsakymams. Šios komandos nėra savavališkos; veikiau jie skirti nukreipti žmones siekti teisingumo, taikos ir dvasinės pilnatvės. Laikydamiesi dieviškų įsakymų, tikintieji priartėja prie Alacho ir įgyvendina savo gyvenimo tikslą. Priešingai, nusigręžimas nuo Alacho vadovavimo veda į klaidą ir dvasinį žlugimą.

3. Moralinis ir etinis elgesys

Kita svarbi Alacho knygų tema yra moralinio ir etiško elgesio skatinimas. Šventajame Rašte pateikiamos išsamios gairės, kaip žmonės turėtų bendrauti vieni su kitais, nubrėždami sąžiningumo, gerumo, dosnumo, teisingumo ir gailestingumo principus. Jie pabrėžia, kaip svarbu gyventi dorai, teisingai elgtis su kitais ir laikytis moralės standartų visose visuomenės srityse.

Pavyzdžiui, Korane dažnai kalbama apie gero charakterio svarbą:

Iš tiesų, Alachas įsako jums patikėti tiems, kam jie priklauso, ir kai teisiate tarp žmonių, teisti teisingai (Surah AnNisa 4:58.

Tora yraDešimt įsakymų, kurie sudaro etiško gyvenimo pagrindą, įskaitant draudimus meluoti, vogti, svetimauti ir žudyti (Išėjimo 20:117. Panašiai Evangelija ragina tikinčiuosius elgtis su meile ir užuojauta kitiems: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:39.

Alacho knygose pabrėžiama, kad etiškas elgesys yra žmogaus vidinio tikėjimo atspindys. Tikras tikėjimas yra ne tik intelektualus įsitikinimas, bet ir transformuojanti jėga, kuri formuoja žmogaus gyvenimą ir bendravimą su kitais. Gyvendami pagal šiuose Raštuose išdėstytus moralės ir etikos principus, tikintieji prisideda prie visuomenės gerinimo ir pelno Alacho malonumą.

4. Socialinis teisingumas ir rūpinimasis engiamais

Socialinio teisingumo tema yra svarbi visose Alacho knygose. Islamas, kaip ir ankstesni apreiškimai, pasisako už pažeidžiamų ir engiamųjų teises. Dieviškieji įsakymai sprendžia visuomenės problemas, tokias kaip skurdas, neteisybė ir nelygybė, ir ragina tikinčiuosius įtvirtinti teisingumą ir teisingumą savo bendruomenėse.

Korane Alachas įsako tikintiesiems tvirtai stovėti už teisingumą:

„O jūs, kurie tikėjote, atkakliai laikykitės teisingumo, Dievo liudytojai, net jei tai būtų prieš jus, tėvus ir gimines“ (Surah AnNisa 4:135.

Tora apima daugybę įstatymų, skirtų apsaugoti vargšus, našlaičius, našles ir nepažįstamuosius. Pavyzdžiui, Tora liepia izraelitams palikti savo laukų pakraščius nenuimtus, kad vargšai galėtų iš jų skinti (Kunigų 19:910. Panašiai Evangelijoje Jėzus moko užuojautos atstumtiesiems, ragindamas savo pasekėjus rūpintis mažiausiais iš jų (Mato 25:3146.

Alaho knygose pabrėžiama, kad visuomenė gali klestėti tik tada, kai laikomasi teisingumo, o valdžioje esantys asmenys yra atsakingi už savo veiksmus. Socialinis teisingumas yra ne tik politinis ar ekonominis reikalas, bet ir dvasinis įsipareigojimas tikintiesiems, kurie yra pašaukti būti teisingumo gynėjais ir engiamųjų gynėjais.

5. Atskaitomybė ir pomirtinis gyvenimas

Pagrindinis mokymas visose Alacho knygose yra atskaitomybės prieš Allahą ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Kiekvienas Raštas įspėja apie galutinį nuosprendį, kurio metu kiekvienas asmuo bus atsakingas už savo darbus – tiek gerus, tiek blogus. Koranas dažnai primena tikintiesiems Teismo dieną:

„Taigi, kas daro atomo svorio gėrį, tai matys, o kas padarys atomo svorį blogio, tą matys“ (Surah AzZalzalah 99:78.

Tora ir Evangelija panašiai apima mokymus apie pomirtinį gyvenimą ir atlygį ar bausmę, kuri laukia asmenų, atsižvelgiant į jų veiksmus šiame gyvenime. Pavyzdžiui, Evangelijoje Jėzus kalba apie amžinąjį gyvenimą teisiesiems ir amžiną bausmę nedorėliams (Mato 25:46.

Alacho knygos pabrėžia, kad gyvenimas šiame pasaulyje yra laikinas ir kad galutinis tikslas yra anapusybėje. Todėl žmonės turi gyventi su atsakomybės jausmu, žinodami, kad už savo veiksmus jie bus teisiami Allaho. Pomirtinio gyvenimo perspektyva yra ir teisumo motyvacija, ir atgrasymas nuo blogio.

6. Žmogaus gyvenimo tikslas

Pagaliau, Alacho knygos sprendžia klausimą apie žmogaus gyvenimo tikslą. Pagal islamo mokymus, žmonės buvo sukurti garbinti Alachą, gyventi dorai ir tarnauti kaip Jo atstovai (khalifah) žemėje. Korane Alachas sako:

„Ir kai jūsų Viešpats pasakė angelams: „Iš tiesų, aš padarysiu žemėje valdžią (khalifah)“ (Surah AlBaqarah 2:30.

Alacho knygose pateikiamos gairės, kaip pasiekti šį tikslą, pateikiant etiško gyvenimo, asmeninio tobulėjimo ir dvasinio augimo gaires. Jie moko, kad gyvenimas yra išbandymas, o kelias į sėkmę yra paklusti Allaho valiai, gyventi sąžiningai ir siekti tiek asmeninio, tiek visuomeninio tobulėjimo.

7. Pranašystės ir Apreiškimo tęstinumas: Allaho knygų susiejimas

Vienas įtikinamiausių Alacho knygų aspektų yra pranašystės ir dieviškojo apreiškimo tęstinumo samprata. Šis tęstinumas reiškia, kad pranešimai, siunčiami per įvairius pranašus, apimantys nuo Adomo laikų iki paskutiniojo pranašo Mahometo, buvo vieno dieviško plano, skirto vadovauti žmonijai, dalis. Kiekviena knyga buvo atskleista konkrečiame istoriniame kontekste ir tenkino dvasinius bei moralinius atitinkamos bendruomenės poreikius. Tačiau visos Alacho knygos yra tarpusavyje susijusios pagrindinėmis temomis, stiprindamos Dievo (Tawhid) vienybę, moralinį elgesį, teisingumą, atskaitomybę ir gyvenimo tikslą.

Koranas, kaip paskutinis apreiškimas, atspindi ankstesnių šventraščių ir pranašų vaidmenį ir patvirtina, kad islamas nėra nauja religija, o greičiau tos religijos tęsinys ir kulminacija.monoteistinė tradicija, prasidėjusi nuo pirmojo žmogaus Adomo. Ši pranašiško tęstinumo samprata yra būtina norint suprasti platesnę dieviškojo apreiškimo temą ir jos svarbą žmonijai. Kiekvienas pranašas buvo siunčiamas atkurti sandorą tarp Alacho ir žmonijos, primindamas žmonėms jų pareigas savo Kūrėjui ir vienas kitam. Per šį pranašų ir šventraščių seką Alachas nuolat teikė nurodymus, kaip ištaisyti klaidas, kurios buvo įsivėlusios į ankstesnes religines praktikas.

8. Dieviškojo vadovavimo universalumas

Alacho knygos pabrėžia dieviškojo vadovavimo universalumą, parodydamos, kad Alacho gailestingumas ir rūpestis žmonijai peržengia geografines, etnines ir laiko ribas. Koranas aiškiai teigia, kad pranašai buvo siunčiami kiekvienai tautai ir bendruomenei per visą istoriją: „Ir kiekviena tauta yra pasiuntinys“ (Surah Yunus 10:47. Tai atskleidžia, kad žinia apie Tawhidą, moralę ir teisumą neapsiriboja jokiais konkrečiais žmonėmis ar vieta, bet skirta visai žmonijai.

Korane pranašas Mahometas apibūdinamas kaip „gailestingumas visiems pasauliams“ (Surah AlAnbiya 21:107), patvirtinantis mintį, kad jo žinia yra visuotinė. Nors ankstesni apreiškimai, tokie kaip Tora ir Evangelija, buvo pritaikyti konkrečioms bendruomenėms, pirmiausia izraelitams, islamas Koraną laiko galutiniu ir visuotiniu visos žmonijos apreiškimu. Ši universalumo samprata taip pat atspindi islamo įsitikinimą, kad islamas yra pirmapradė religija, kurią visi pranašai mokė įvairiomis formomis, atsižvelgdami į atitinkamą kontekstą.

Tora buvo apreikšta Izraelio vaikams (Bani Israel) per pranašą Mozę, ir tai buvo išsamus teisinis ir moralinis kodeksas, padedantis izraelitams įveikti dvasinius ir laikinus iššūkius. Tačiau Tora niekada neturėjo būti išskirtinė sandora; jos visuotinė žinia apie teisingumą, moralę ir atsidavimą Dievui tinka visiems žmonėms. Per pranašą Jėzų perteikta Evangelija taip pat palaikė monoteizmo ir moralės principus, tačiau buvo skirta būtent žydų tautai, kad ji reformuotų ir ištaisytų nukrypimus nuo ankstesnių mokymų.

9. Žmogaus atskaitomybės ir laisvos valios tema

Kita kritinė Alacho knygų tema yra žmogaus atsakomybės, susietos su laisva valia, samprata. Visiems žmonėms suteikiama galimybė pasirinkti savo kelią, o kartu su šiuo pasirinkimu atsiranda atsakomybė už savo veiksmus. Kiekvienoje Alacho knygoje ši idėja yra pagrindinė: asmenys yra atsakingi už savo poelgius ir galiausiai bus teisiami Allaho pagal savo pasirinkimą.

Koranas nuosekliai pabrėžia šį principą, ragindamas tikinčiuosius išlikti sąmoningiems apie savo veiksmus ir jų pasekmes. Alachas sako: „Kas daro atomo svorio gėrį, tas tai matys, o kas padarys atomo svorį blogio – matys“ (Surah AzZalzalah 99:78. Ši eilutė reiškia, kad Alacho nuosprendyje niekas nėra nepastebėtas; bus atsiskaityta net už mažiausius darbus, nesvarbu, gerus ar blogus. Individualios atskaitomybės žinutė yra pasikartojanti tema, kuri persmelkia ir ankstesnėse Alacho knygose.

TheTorahe nustato šią žmogaus atskaitomybės temą izraelitų pasakojime. Dažni Toroje užfiksuoti paklusnumo, nepaklusnumo, bausmės ir atpirkimo ciklai pabrėžia mintį, kad žmonės savo veiksmais sukelia dievišką palankumą ar nepasitenkinimą. Pasakojimas apie izraelitų išvykimą iš Egipto ir vėlesnius jų klajones po dykumą iliustruoja ištikimybės ir maišto prieš dieviškuosius įsakymus pasekmes.

Evangelijoje Jėzus moko apie pomirtinį gyvenimą ir Paskutiniojo teismo dieną, kur kiekvienas žmogus turės atsakyti už savo darbus. Garsiajame Mato evangelijos palyginime apie avis ir ožius (Mato 25:3146) Jėzus kalba apie galutinį teismą, kai asmenys bus teisiami pagal jų elgesį su kitais, ypač su vargšais ir pažeidžiamais. Šiame mokyme pabrėžiama, kad tikintieji turi gyventi savo tikėjimu per teisingus veiksmus, nes galutinis jų likimas priklauso nuo to, kaip jie reaguos į Dievo moralinius nurodymus.

10. Pašaukimas į teisumą ir dvasinį tyrumą

Visos Alacho knygos skatina tikinčiuosius siekti dvasinio tyrumo ir teisumo. Šiuose Raštuose pateikiami nurodymai yra ne tik apie išorinių įstatymų laikymąsi, bet ir apie vidinio atsidavimo bei moralinio vientisumo jausmo ugdymą. Ši pusiausvyra tarp išorinių veiksmų ir vidinio dvasingumo yra pagrindinė dieviškosios žinios dalis ir atsispindi visose šventosiose knygose.

Korane Alachas nuolat ragina ir išorinį teisumą (vykdyti šariato arba dieviškojo įstatymo įsakymus), ir vidinį apsivalymą (tazkiyah. Šią pusiausvyrą iliustruoja Korano eilutė: „Tam tikrai pasisekė, kas apsivalo, mini savo Viešpaties vardą ir meldžiasi“(Surah AlA'la 87:1415. Čia akcentuojamas ir sielos apvalymas, ir reguliarūs garbinimo veiksmai. Panašiai Koranas pabrėžia, kad teisumas yra ne tik ritualų laikymasis, bet ir gilus atsidavimo Alachui jausmas ir etiškas elgesys.

Ši dvasinio grynumo samprata taip pat akivaizdi Toroje ir Evangelijoje. Toroje yra daug fizinio ir ritualinio grynumo įstatymų, tačiau juos dažnai lydi moralinės pamokos, kurios peržengia išorinius ritualus. Tora moko izraelitus, kad įstatymų laikymasis turi ugdyti tyrą širdį, kaip matyti iš įsakymo „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6: 5. Tai pabrėžia nuoširdaus atsidavimo svarbą.

Evangelija taip pat pabrėžia vidinį grynumą ir teisumą. Jėzus dažnai ragina savo pasekėjus sutelkti dėmesį į širdies tyrumą ir tikro tikėjimo svarbą. Kalno pamoksle Jėzus moko: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mato 5:8. Šis mokymas pabrėžia dvasinio grynumo būtinybę, kuri turi būti ugdoma kartu su išorinėmis tikėjimo išraiškomis.

Psalmės taip pat atspindi šią dieviškojo vadovavimo temą kaip šviesą. Psalmėje 27:1 Dovydas pareiškia: „Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko man bijoti? Ši eilutė išreiškia tikėjimą, kad Alacho vedimas yra stiprybės ir apsaugos šaltinis, leidžiantis tikintiesiems susidoroti su gyvenimo iššūkiais be baimės ar netikrumo.

Išvada: vieninga Alacho knygų žinia

Alacho knygos – ar Tora, psalmės, Evangelija ar Koranas – pateikia vieningą žinią, pabrėžiančią Dievo (Tawhid) vienybę, garbinimo svarbą, moralinį ir etinį elgesį, socialinį teisingumą, žmonių atsakomybę., atgaila ir dieviškasis gailestingumas. Šie dieviškieji apreiškimai teikia išsamias gaires asmenims ir visuomenėms, siūlydami kelią į dvasinį išsipildymą, socialinę harmoniją ir galutinį išganymą.

Šių Raštų esmė yra tikėjimas, kad žmonės yra sukurti garbinti Alachą ir gyventi pagal Jo dieviškąjį nurodymą. Alacho knygose skelbiamos žinutės nuoseklumas pabrėžia pranašystės tęstinumą ir Alacho gailestingumo bei rūpesčio visai žmonijai visuotinumą. Pagrindinės teisumo, teisingumo ir atskaitomybės temos yra nesenstantys principai, svarbūs kiekvienai epochai ir visiems žmonėms.

Koranas, kaip paskutinis apreiškimas, patvirtina ir užbaigia ankstesniuose Raštuose pateiktas žinutes, suteikdamas išsamų vadovą, kaip gyventi Alahui malonų gyvenimą. Ji ragina tikinčiuosius puoselėti teisingumo, užuojautos ir teisumo vertybes, nuolat ieškant Alacho gailestingumo ir atleidimo.

Galų gale, Alacho knygos yra gairės, kaip pasiekti sėkmę tiek šiame, tiek anapusiniame gyvenime. Jie primena tikintiesiems apie jų tikslą, veda į moralinius ir dvasinius gyvenimo iššūkius ir žada amžiną atlygį tiems, kurie eina tiesiu keliu. Per nuoseklią ir vieningą Alacho knygų žinią žmonija yra pašaukta pripažinti Alacho didybę, gyventi teisingai ir siekti gilesnio ryšio su Kūrėju.